Šiandien pasaulis skęsta pseudoįkvėpimo citatose apie tikėjimą savimi, Visatos „užsakymus“ ir begalinį pozityvų mąstymą. Tai – ne šviesa. Tai – cukrumi apibarstyta savinaikos programa. Nes kai tikėjimas neturi pagrindo – jis virsta fanatizmu. O kai žmogus užsimerkia prieš realybę – Visata tampa tik dar viena iliuzija, kuri nesulaikys nuo kritimo.
Tikėjimas savimi be realaus pamato – tai pastato statymas ant pelkės.
Kai žmogus kartoja sau: „Aš galiu viską!“, bet neturi įgūdžių, paramos ar struktūros – jis nepasiekia dangaus. Jis dega. Nes pasaulis netampa švelnesnis nuo tavo afirmacijų. Jis reikalauja aiškumo, kompetencijos ir veiksmo.
Pozityvus mąstymas – tai kartais tiesiog bailiškas būdas ignoruoti tiesą.
Jis nepadeda, kai tavo verslas griūva, kai partneriai išduoda, kai gyvenimas trenkia kumščiu. Tuomet ne padėkos dienoraštis, o tvirtas veiksmo planas, šaltas protas ir kartais – labai nepatogus sprendimas išgelbėja tavo ateitį.
Visata neatsako. Ji stebi. Ir kartais moko per griūtį.
Tie, kurie nuolat „užsisakinėja“ realybę iš dangaus kaip iš restorano, ilgainiui praranda orientyrus. Jie tampa priklausomi nuo saviįtaigos ir sėkmės mitų. Jie nenori girdėti tiesos – kad kai kada reikia ne pasitikėjimo savimi, o atsisakymo iliuzijų. Ne meilės sau, o ryžtingo veikimo nepaisant baimių.
Tikras žmogus nelaukia, kol Visata atsiųs signalą.
Jis pats tampa signalu.
Ne iš ego. O iš drąsos. Iš atsakomybės. Iš aiškaus suvokimo, kad ne viskas bus gerai – bet jis bus stiprus net tada, kai viskas blogai.
Mes visada stovėjome ne su tais, kurie glosto. O su tais, kurie stato. Nes mes tikime ne savimi – o tuo, kas padeda realiai laimėti.
Ir tai dažnai prasideda nuo vienos labai nepatogios minties:
Gal aš vis dėlto klydau.
Iki pasimatymo viršūnėje!
