Kai viskas tampa svarbu – niekas nėra svarbu
Verslo pasaulis šiandien primena perpildytą sandėlį: idėjos, projektai, strategijos, kampanijos, iniciatyvos – visko daug, bet niekas neatsiskleidžia iki galo. Vadovų susitikimuose – naujos kryptys. Komercijos skyriuose – dar vienas ketvirčio planas. Visoje organizacijoje – „užduočių sąrašai“, kurie auga greičiau nei rezultatai.
Ir vis dėlto – nepaisant pastangų, judėjimo pirmyn nėra tiek, kiek norėtųsi. Komandos pervargusios, projektai vėluoja, o vadovai jaučia, kad „kažkur slystame paviršiumi“. Kodėl?
Atsakymas paprastas, bet nepatogus: dauguma organizacijų kenčia ne nuo idėjų trūkumo, o nuo per didelio kiekio veiklų ir stokos strateginio fokuso.
Šis straipsnis – kvietimas sustoti ir pažvelgti giliau: ar jūsų strategija – tai aiškus pasirinkimas, ar tiesiog ilgas „to-do“ sąrašas? Ar žinote, kas jūsų verslui šiuo metu iš tiesų svarbiausia? O dar svarbiau – ar žinote, ką drąsiai galite nedaryti?
Nes tik tos organizacijos, kurios pasirenka mažiau, pasiekia daugiau.
1. Paradoksas: kuo daugiau darome, tuo mažiau pasiekiame
Per pastaruosius dešimtmečius verslo pasaulis perėjo iš trūkumo į perteklių erą. Trūksta ne idėjų, bet aiškumo, kurios jų vertos dėmesio. Įmonės generuoja dešimtis strateginių krypčių, projektų, iniciatyvų – nuo skaitmeninių transformacijų iki tvarumo planų ar dirbtinio intelekto integravimo. Tačiau vietoj proveržio dažnai sulaukiama… išsibarstymo.
Daug darbo ≠ daug vertės.
Kuo daugiau iniciatyvų vykdoma vienu metu, tuo labiau silpnėja kiekvienos iš jų įgyvendinimas. Komandos skuba, vadovai jungiasi prie trijų projektų susitikimų per dieną, o klientai – nepastebi jokio pokyčio.
Kas vyksta organizacijoje, kuri bando „viską iš karto“:
Projektai konkuruoja tarpusavyje dėl resursų, žmonių ir dėmesio.
Vadovų laikas išskaidomas, todėl trūksta strateginio įsitraukimo.
Komandos perdegusios, nes nežino, kas iš tiesų yra svarbiausia.
Prioritetai migloti, nes visi projektai skamba „svarbūs“.
Rezultatas: daug judesio, mažai rezultatų.
2. Fokusas = drąsiausia laikysena
Tikros strategijos esmė – pasirinkimas. Ne šimto idėjų įgyvendinimas, o kelių svarbiausių išgryninimas. Tai ne „daugiau darbo“, o „gilesnis darbas“ ties tuo, kas iš tiesų kuria vertę. Ir šis pasirinkimas – vienas sunkiausių vadovo sprendimų.
Kodėl taip sunku fokusuotis?
Psichologinis neapibrėžtumas – atrodo, kad kuo daugiau darai, tuo saugiau.
Baimė praleisti galimybę – „o jeigu tas projektas būtų buvęs sėkmingas?“
Politika ir vidiniai interesai – kiekvienas skyrius nori, kad „jų“ iniciatyva būtų prioritetinė.
Pripratimas prie veiklos – kartais veiksmas yra tik iliuzija, jog judame į priekį.
Fokusuotis – tai atsisakyti. O atsisakyti reikia drąsos.
Strategija – tai ne veikla, o kryptis
Kai strategija tampa tik „užduočių sąrašu“, ji praranda esmę. Ji turi aiškiai atsakyti:
Kokį verslą mes norime kurti?
Kas yra mūsų prioritetas šiuo metu?
Kokių veiklų nedarysime, net jei jos atrodo „geros“?
3. Kas trukdo fokusuotis?
Strateginis fokusas skamba patraukliai, tačiau realybėje jo pasiekti sunku. Net ir aiškiai nusprendus, kas yra svarbiausia, organizacijos susiduria su vidiniais ir išoriniais trukdžiais, kurie klastingai grąžina jas į veiklos chaosą.
Keturi pagrindiniai fokuso priešai:
Vadovų baimė prarasti galimybes
Viena iš dažniausių priežasčių, kodėl projektai neatsirenkami griežčiau – baimė. Baimė, kad galbūt atsisakytas projektas būtų atnešęs rezultatų. Todėl vadovai palieka „visus kelius atvirus“, o tai reiškia – niekur nenuveda giliai.
Vidinės politinės kovos
Kiekvienas padalinys ar vadovas nori, kad jų iniciatyva būtų matoma, finansuojama ir palaikoma. Užuot dirbę kartu, skyrių vadovai kartais ima konkuruoti – ne dėl geriausio sprendimo, o dėl įtakos. Rezultatas – kompromisinis projektų portfelis, kur visi gauna „po gabaliuką“, bet niekas negauna visos galios.
Silpnas ryšys tarp strategijos ir projektų
Daugelis organizacijų turi gražiai parašytą strategiją ir… visiškai nuo jos atitrūkusį projektų sąrašą. Kodėl? Nes nėra aiškių kriterijų, kaip strateginiai tikslai virsta veiksmais. Projektai atrenkami pagal intuiciją, įtampą ar momentinį spaudimą – ne pagal vertę.
Darbuotojų perkrova ir iniciatyvų fragmentacija
Kai vienas darbuotojas dalyvauja 6 projektuose, jis nei vienam negali skirti tikro dėmesio. Komandos tampa išsibarsčiusios, energija išsisklaido. Vietoj motyvacijos – nuovargis ir frustracija.
4. Keturi žingsniai į fokusuotą organizaciją
Fokusas organizacijoje neatsiranda savaime – jis turi būti sąmoningai kuriamas. Tam reikia ne tik drąsos atsisakyti, bet ir struktūros, kuri padėtų tai daryti kryptingai. Šiame skyriuje – keturi esminiai žingsniai, kaip organizacija gali iš chaoso pereiti į strateginį aiškumą.
Aiški strateginė kryptis
Strategija – tai ne planas stalčiuje. Ji turi būti aiški, suprantama ir gyva. Vadovai privalo nedviprasmiškai įvardinti, kur link organizacija eina, koks yra jos svarbiausias tikslas, ir kodėl.
Kuo aiškesnė kryptis, tuo lengviau spręsti, kas į ją veda, o kas – ne.
Praktika:
Strateginį tikslą išreikšti vienu sakiniu (pvz., „tapti pelningiausiu pasirinkimu X segmente iki 2026 m.“).
Komunikuoti jį visose komandose, kas mėnesį jį priminti vadovų susitikimuose.
Griežtas projektų filtravimas
Ne visi projektai yra vienodai svarbūs. Organizacija turi turėti aiškią sistemą, kaip įvertina projektų poveikį strategijai. Filtras turi būti griežtas – jei projektas nepadeda pasiekti strateginio tikslo, jis stabdomas arba atidedamas.
Praktika:
Kiekvienas projektas turi būti susietas bent su vienu strateginiu prioritetu.
Naudoti paprastą vertinimo matricą: strateginė svarba × potencialus poveikis × resursų poreikis.
Projektų valdymo profesionalizmas
Fokusuota organizacija netoleruoja „projektų, kurie plaukia savaime“. Jai reikia lyderių, kurie geba valdyti projektus profesionaliai: su aiškiais tikslais, terminais, biudžetu ir atskaitomybe.
Praktika:
Ugdyti projektų vadovų kompetencijas.
Naudoti centralizuotą projektų portfelio stebėseną.
Įdiegti paprastą, bet efektyvią projektų valdymo sistemą.
Nuolatinė dėmesio disciplina
Fokusas nėra vienkartinis sprendimas. Tai disciplina – įpročiai, kurie palaiko prioritetus nuolat. Reikia ne tik pasirinkti svarbiausią kryptį, bet ir išlaikyti ją matomą bei gyvą kiekvieną savaitę.
Praktika:
Kiekvieną mėnesį peržiūrėti strateginių projektų būklę.
Kiekviename komandos susitikime skirti 5 min. strateginiam prioritetui.
Kiekvienam darbuotojui padėti suprasti, kaip jo darbas susijęs su strategija.
Išvada
Šiandieninėje verslo aplinkoje didžiausias iššūkis – ne veiklos trūkumas, o jos perteklius. Daugybė įmonių bando įgyvendinti viską iškart, bet nieko nepadaro iki galo. Jos pavargsta, jų komandos išsibarsto, o klientai nejaučia realaus proveržio.
Tačiau drąsiausios ir sėkmingiausios organizacijos renkasi kitą kelią. Jos supranta, kad fokusas – tai ne ribojimas, o laisvė. Laisvė nukreipti savo laiką, talentą ir energiją ten, kur šie iš tiesų sukuria vertę.
Koncentracija – tai strateginis pasirinkimas daryti mažiau, kad pasiektum daugiau.
Tokios organizacijos:
Nesiblaško tarp dešimčių idėjų – jos renkasi keletą stipriausių.
Nebijo sakyti „ne“ – nes žino, kam sako „taip“.
Nebando būti visur – jos sąmoningai renkasi kurti gilią, vertingą įtaką ten, kur tai svarbiausia.
Atsakykite sau dabar:
Kokius tris projektus galite drąsiai sustabdyti ar atidėti?
Ką iš tiesų norite pasiekti per ateinančius 12 mėnesių?
Kaip galite padaryti mažiau – bet strategiškiau?
Konkurencinis pranašumas šiandien kyla ne iš to, ką darome, bet iš to, ko nedarome. Stipri strategija – tai aiškūs pasirinkimai. Ir tik tos organizacijos, kurios geba atsisakyti triukšmo, pasiekia tikrą proveržį.
Iki pasimatymo viršūnėje!
