Pirmoji didžiausia klaida mano gyvenime buvo informacijos romantizavimas

Yra žmonių, kurie savo gyvenimą stato ant įvaizdžio – tobulo sakinio, tobulo kostiumo, tobulo viešo pasakojimo. Mano istorija buvo priešinga. Nuo vaikystės gyvenau su disleksija. Streso metu mano kalba tapdavo nerišli, žodžiai susimaišydavo, o mintys, kurios mano galvoje buvo visiškai aiškios, kitų ausyse skambėdavo chaotiškai. Tai tapo silpnybe, kurią žmonės labai greitai pastebėdavo.

Dėl to mane ne kartą nuvertino. Dėl to prarasdavau partnerius, klientus ar įdirbį. Būdavo žmonių, kurie pasinaudodavo tuo, kad nemoku savęs „parduoti“ taip, kaip tai daro profesionalūs manipuliatoriai. Kartais atrodydavo, kad visas mano sukurtas pagrindas sugriūva vien dėl to, jog nesugebu tinkamai perteikti savo minties. Tačiau po metų ar kelių tie patys svertai kažkokiu būdu sugrįždavo.

Ne todėl, kad būčiau buvęs gudresnis. Ne todėl, kad būčiau laimėjęs politinius žaidimus. Ir ne todėl, kad būčiau sukūręs idealią strategiją. Ilgainiui supratau, kad mano gyvenime egzistuoja jėga, kurios negaliu paaiškinti vien logika. Aš ją vadinu Dievo malone.

Per gyvenimą supratau vieną paprastą taisyklę – tiesos ilgainiui nuslėpti neįmanoma. Apie mane vis tiek nutekėdavo informacija. Žmonės žinojo, kad buvau patarnautojas bažnyčioje. Žinojo, kuo prekiavau. Žinojo, kad rinkdavau šiukšles gatvėje. Žinojo apie mano žydiškas šaknis. Kartais iš to buvo juokiamasi. Kartais tai tapdavo priežastimi mane nuvertinti ar atmesti. Tačiau ilgainiui supratau, kad tai buvo ne problema, o testas – testas klientui, partneriui ir žmogui. Nes labai greitai paaiškėdavo, ar žmogus vertina esmę, ar tik fasadą.

Per daugelį metų mačiau labai skirtingus žmones – verslininkus, politikus, tarpininkus, stiprias asmenybes ir žmones, kurie gyveno vien iš manipuliacijos. Kartais atrodydavo, kad gyvenu pasaulyje, kuriame laimi tie, kurie geriausiai valdo melo sistemas. Tačiau vėliau supratau kitą dalyką: tu gali apžaisti žmogų, įstatymą ar organizaciją, bet negali apžaisti tiesos.

Kai mano sprendimai būdavo statomi ant melo, viskas pradėdavo griūti. Kartais ne iš karto. Kartais po metų ar penkerių. Tačiau griūdavo. Kai bandydavau pateisinti neteisingus veiksmus ar užmerkti akis prieš korupciją, kainą galiausiai sumokėdavau pats – per prarastus santykius, sveikatą ar vidinę ramybę.

Todėl Rotomskis Ventures niekada negimė kaip tradicinis verslo projektas. Tai buvo bandymas suprasti, kaip kurti sistemas, kurios ilgainiui nesugriūva.

Nuo vaikystės į mano gyvenimą ateidavo labai skirtingi žmonės. Kai kurių jų bijojau. Visi prisimena devyniasdešimtųjų Lietuvą. Mačiau, kaip žmonės naikina save ir kitus. Natūrali reakcija buvo atsiriboti. Tačiau ilgainiui vis tiek pradėdavau padėti. Ir būtent tada supratau paradoksą – pagalboje dažnai nėra ekonominės logikos.

Investicija į žmogų daugeliu atvejų atrodo neatsiperkanti. Tu padedi, o rezultato gali niekada nepamatyti. Kartais žmonės dingsta. Kartais išduoda. Kartais tiesiog numiršta. Kartais net nesupranta, ką dėl jų padarei. Tačiau laikui bėgant pradėjau matyti kitą pusę. Skaičiai išnyksta. Sutartys baigiasi. Pinigai pereina iš rankų į rankas. Tačiau žmogaus gyvenime paliktas poveikis niekur nedingsta.

Bėgant metams pradėjau labai aiškiai matyti pasikartojančius modelius – versle, santykiuose, organizacijose. Kartais pasakydavau prognozes apie tai, kuo baigsis vienas ar kitas projektas, partnerystė ar sprendimas. Tuo metu žmonės į mane žiūrėdavo skeptiškai. Vieni laikė paranoiku, kiti – bepročiu. Tačiau po kelių metų dalis tų scenarijų išsipildydavo.

Dėl to atsirado įvairių pravardžių ir mitų. Tačiau tiesa buvo paprastesnė. Aš neturėjau mistinių galių. Aš tiesiog labai ilgai stebėjau žmones, sistemas ir jų pasikartojančius elgesio modelius. Kai ilgą laiką matai, kaip žlunga tos pačios konstrukcijos, pradedi atpažinti ženklus anksčiau nei kiti.

Kartais žmonės bandydavo suprasti, iš kur atsiranda tam tikri ryšiai, pagalba ar pasitikėjimas. Vieną dieną tave paleidžia iš ligoninės su brangiu kostiumu. Kitą dieną kažkas atsiunčia maisto siuntą. Trečią dieną kažkas sugrąžina pavogtas knygas. Iš šalies tai atrodydavo nelogiška. Žmonės ieškodavo paslėptos schemos, organizacijos ar nematomos sistemos. O rasdavo mažą butą, pilną knygų, dokumentų, užrašų ir raktų.

Tiesa ta, kad daugelio dalykų nesupratau ir pats. Aš tik supratau vieną principą – jeigu žmogaus gyvenimas tampa paremtas vien savanaudiškumu, manipuliacija ir godumu, anksčiau ar vėliau viskas pradeda byrėti.

Rotomskis Ventures niekada nebuvo tik apie verslą. Tai ne tik konsultacijos, strategija ar pardavimai. Tai ilgametis bandymas suprasti, kaip kuriami realūs svertai, kodėl vienos sistemos griūva, o kitos išlieka, kodėl vieni žmonės praranda viską, nors turi pinigus, ir kodėl kartais silpniausias žmogus tampa tuo, kuris išgyvena ilgiausiai.

Per laiką supratau, kad didžiausia klaida yra manyti, jog žmogus kontroliuoja viską. Tu gali sukaupti kontaktus, kapitalą ar informaciją. Tačiau jei visa tai naudojama destrukcijai, melui ar korupcijai, kaina anksčiau ar vėliau vis tiek ateina.

Todėl ši istorija nėra apie tobulą žmogų. Ji apie žmogų, kuris daug kartų klydo, kurį ne kartą nuvertino, kuris bandė suprasti pasaulį per sistemas, strategiją ir galią, ir kuris galiausiai suprato vieną labai paprastą dalyką – ilgalaikėje perspektyvoje stipriausia valiuta nėra baimė, pinigai ar įtaka. Stipriausia valiuta yra tiesa.

Galbūt tai skamba vaikiškai. Tačiau terminų keitimas nepakeičia realybės. Anksčiau ar vėliau žmogų vis tiek pasiveja jėgos, kurios yra stipresnės už jo paties sukurtas sistemas ir už šią materialią realybę.

Už manęs nėra nieko ypatingo. Nėra jokios mistinės organizacijos ar nematomos imperijos. Yra tik sistemos, kurių net pats iki galo nesuprantu. Tačiau per jas gebu pasiekti savo ir savo klientų tikslus tol, kol jose neatsiranda melo, manipuliacijos ar informacijos iškraipymų. Nes būtent tada sistemos pradeda griūti iš vidaus.