Didžiosios civilizacijos nežlunga tada, kai joms trūksta technologijų, kapitalo ar žinių.
Jos žlunga tada, kai nebeturi vidinės priežasties planuoti ateitį.
XXI amžiaus pradžioje Europos Sąjunga, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Rusija formaliai atrodo labai skirtingos sistemos. Skirtingos politinės struktūros, skirtingos istorijos, skirtingi ekonominiai modeliai. Tačiau po šiais skirtumais slypi bendras pamatas – nihilistinis požiūris į prasmę, atsakomybę ir tęstinumą.
Šiame straipsnyje nekalbama apie akademinį nihilizmą ar filosofinius ginčus auditorijose. Kalbama apie praktinį, kasdienį nihilizmą, kuris tapo dominuojančia veikimo būsena: sprendimų priėmime, institucijų veikloje, verslo strategijose ir asmeniniuose gyvenimo pasirinkimuose.
Tai nihilizmas, kuris nereiškia atviro maišto ar ideologinės kovos. Priešingai – jis pasireiškia tylia kapituliacija. Žmogus nustoja klausti, kam visa tai. Valstybė nustoja galvoti ilgiau nei vieną politinį ciklą. Verslas nustoja planuoti tęstinumą ir pradeda planuoti tik likvidumą.
Europos Sąjungoje ši būsena įgauna biurokratinę formą: procedūros tampa svarbesnės už prasmę, o ateitis – dokumentų priedu. Jungtinėse Valstijose nihilizmas virsta produktyvumo ir monetizacijos kultu, kuriame net prasmė turi „atsipirkti“. Rusijoje jis pasireiškia ciniškai ir destruktyviai – kai, netekus tiesos, jėga tampa vieninteliu argumentu.
Skirtingos formos. Skirtinga kalba. Tas pats vidinis vakuumas.
Šis vakuumas turi labai konkrečias pasekmes. Jis veikia ne tik politiką ar kultūrą – jis tiesiogiai formuoja demografiją, ekonominį tęstinumą ir verslo strategijų horizontą. Nihilizmas nebūtinai paverčia žmogų blogu. Jis paverčia jį laikinu. Laikinas žmogus gali vartoti, keliauti, keisti tapatybes ir ieškoti savęs, bet jis nekuria ateities, kuri jį pergyventų.
Verslui tai reiškia viena: strategija be tikėjimo ateitimi visada bus trumpa. Ji gali būti efektyvi, optimizuota ir pelninga trumpuoju laikotarpiu, bet ji nekuria struktūrų, kurios išlieka. Istoriškai ilgaamžės sistemos – valstybės, šeimos verslai, imperijos – visada rėmėsi ne vien skaičiavimu, bet tikėjimu, kad rytojus vertas pastangų.
Šis straipsnis yra bandymas įvardyti šią problemą be moralizavimo ir be nostalgijos. Ne tam, kad pasmerktume nihilizmą, o tam, kad suprastume, kodėl civilizacijos, kurios nebetiki ateitimi, neišvengiamai pradeda ją prarasti.
Praktinis, kasdienis nihilizmas – nematoma dominuojanti ideologija
Šiuolaikinis nihilizmas retai pasireiškia kaip atvira pozicija. Dauguma žmonių savęs nelaiko nihilistais, nes jie ir toliau dirba, kuria verslus, augina kompetencijas, keliauja, planuoja artimiausią ateitį. Tačiau nihilizmas šiandien veikia ne per deklaracijas, o per nutylėjimus.
Jis prasideda ten, kur iš kasdienio mąstymo dingsta klausimas „kam?“. Ne „kaip efektyviau“, ne „kaip greičiau“, ne „kaip pigiau“, o būtent „kam visa tai ilgalaikėje perspektyvoje“. Kai šis klausimas laikomas nereikalingu, pernelyg abstrakčiu ar net nepatogiu, nihilizmas jau veikia.
Praktinis nihilizmas reiškiasi labai paprastai: gyvenimas ir sprendimai organizuojami taip, tarsi nėra nieko, kas peržengtų dabartinį ciklą. Valstybė suvokiama kaip laikinas administracinis mechanizmas. Bendruomenė – kaip funkcionalus, bet pakeičiamas tinklas. Institucijos – kaip neišvengiamas, bet nepatikimas fonas. Ateitis – kaip per daug neapibrėžta, kad dėl jos būtų verta aukoti dabartį.
Tai nėra maištas prieš sistemą. Tai ir nėra kritinis mąstymas, kuris reikalautų gilesnių argumentų ar alternatyvų. Tai tylus susitarimas, kad prasmės klausimas nebėra produktyvus. Žmogus nebesiginčija su pasauliu, nes jis nebetiki, kad ginčas gali ką nors pakeisti.
Ši būsena ypač pavojinga tuo, kad ji puikiai suderinama su komfortu. Nihilizmas šiandien nereikalauja skurdo, kančios ar marginalumo. Priešingai – jis klesti ten, kur baziniai poreikiai patenkinti, kur yra saugumas, pasirinkimas ir trumpalaikė nauda. Komfortas tampa pakaitalu prasmei, o saugumas – pakaitalu tikėjimui ateitimi.
Verslo kontekste tai pasireiškia labai aiškiai. Strategijos vis dažniau kuriamos ne tam, kad organizacija išliktų, o tam, kad ji būtų likvidi. Vertė matuojama ne tęstinumu, o galimybe pasitraukti. Įmonės nebemąsto, kaip perduoti veiklą kitai kartai, bet kaip ją optimaliai uždaryti ar parduoti tinkamu momentu.
Tokioje aplinkoje net sėkmingi rezultatai tampa trapūs. Kai nėra vidinės ideologijos, kuri atsakytų į klausimą, kodėl verslas apskritai egzistuoja, sprendimai neišvengiamai trumpėja. Investicijos nukreipiamos į greičiausią grąžą, o ne į struktūras, kurios kuria ilgalaikį pranašumą. Rizika prisiimama tik tada, kai ji greitai apskaičiuojama, o ne tada, kai ji būtina ateičiai.
Svarbu pabrėžti: tai nėra individualus moralinis trūkumas. Tai civilizacinė būsena. Kai visuomenė nebepasiūlo įtikinamos ateities vizijos, racionalu tampa gyventi taip, tarsi ateitis nepriklausytų nuo mūsų sprendimų. Tačiau būtent čia nihilizmas ir tampa savidestrukcijos mechanizmu.
Nes civilizacijos, kurios nustoja klausti „kam“, dar kurį laiką gali sėkmingai atsakinėti į klausimą „kaip“. Tačiau ilgainiui jos praranda gebėjimą atsakyti net ir į jį.
Nihilizmas kaip civilizacinis fonas: skirtingos formos, tas pats vakuumas
Nihilizmas nėra lokalus reiškinys ir nėra vienos politinės krypties problema. Šiandien jis veikia kaip bendras civilizacinis fonas, kuris skirtingose sistemose įgauna skirtingas išraiškas, bet remiasi ta pačia prielaida – ateitis nebėra pakankamai apibrėžta, kad dėl jos būtų verta aukoti dabartį.
Tai ypač aiškiai matyti trijose didžiosiose geopolitinėse erdvėse: Europos Sąjunga, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Rusija. Išoriškai jos atrodo priešingos, tačiau jų vidinė logika stebėtinai panaši.
Europos Sąjunga: normatyvinis nihilizmas
Europos Sąjungoje nihilizmas įgauna biurokratinę ir normatyvinę formą. Čia jis nėra agresyvus ar atviras. Jis pasireiškia per procedūrų dominavimą prieš prasmę. Sprendimai priimami, taisyklės kuriamos, ataskaitos pildomos, bet vis rečiau atsakoma į klausimą, kam visa tai ilgalaikėje perspektyvoje.
Vertybės formaliai išlieka, tačiau jos praranda egzistencinį svorį. Jos tampa atitikties kriterijais, o ne orientyrais ateičiai. Politinis ir institucinės plėtros diskursas koncentruojasi į rizikos mažinimą, o ne į krypties kūrimą. Ateitis čia suvokiama kaip problema, kurią reikia administruoti, o ne kaip tikslas, kurį verta pasiekti.
Verslo aplinkoje tai atsispindi strategijose, kurios orientuotos į reguliacinį saugumą, bet vengia struktūrinės drąsos. Inovacija dažnai tampa forma be turinio, o tvarumas – ataskaitų eilute, o ne ilgalaikio tęstinumo logika.
Jungtinės Amerikos Valstijos: produktyvumo nihilizmas
Jungtinėse Valstijose nihilizmas yra dinamiškesnis ir labiau matomas, tačiau ne mažiau pavojingas. Čia jis pasireiškia per produktyvumo ir monetizacijos kultą, kuriame beveik viskas vertinama pagal tai, ar „atsiperka“.
Prasmė tampa produktu. Tapatybė – prekės ženklu. Net gyvenimo pasirinkimai dažnai formuluojami kaip investicijos su grąžos lūkesčiu. Tai sukuria paradoksą: sistema atrodo energinga, kūrybinga ir inovatyvi, bet tuo pačiu ji praranda gebėjimą kurti ilgalaikes struktūras, kurios išlieka ilgiau nei vienas sėkmės ciklas.
Versle tai reiškiasi nuolatiniu „exit“ mąstymu. Įmonės kuriamos ne tam, kad taptų institucijomis, o tam, kad būtų parduotos. Vadovavimas tampa trumpalaikių rezultatų optimizavimu, o ne organizacijos ateities architektūra. Kai net prasmė turi būti pamatuojama, ji neišvengiamai trumpėja.
Rusija: ciniškas ir destruktyvus nihilizmas
Rusijoje nihilizmas įgauna atviriausią ir pavojingiausią formą. Čia jis pasireiškia kaip cinizmas tiesos atžvilgiu. Kai viskas laikoma melu, nebelieka nei ribų, nei ilgalaikių įsipareigojimų. Tokiu atveju jėga tampa vieninteliu argumentu, o griovimas – racionalia strategija.
Ši nihilizmo forma nekuria net iliuzijos apie ateitį. Ji remiasi prielaida, kad rytojus arba neegzistuoja, arba neturi moralinės vertės. Tokiose sistemose trumpalaikis dominavimas tampa svarbesnis už tęstinumą, o destrukcija – priimtina priemone.
Tai kraštutinė forma, bet ji logiškai kyla iš to paties vidinio vakuumo, kuris kitur pasireiškia subtiliau.
Skirtingos formos, tas pats pagrindas
Visais trimis atvejais matome tą pačią struktūrinę problemą. Skiriasi kalba, politinės formos ir instituciniai modeliai, tačiau bendras vardiklis išlieka: ateitis nebėra laikoma pakankamai tikra, kad dėl jos būtų verta prisiimti atsakomybę.
Būtent čia nihilizmas tampa ne filosofine pozicija, o civilizaciniu rizikos veiksniu. Nes sistemos, kurios nebetiki savo pačių tęstinumu, gali būti efektyvios, galingos ar net turtingos, tačiau jos neišvengiamai pradeda trumpinti savo sprendimų horizontą.
O trumpas horizontas – tai pirmas žingsnis savidestrukcijos link.
Kodėl nihilizmas tiesiogiai veikia demografiją ir kodėl tai lemia civilizacijos nykimą
Nihilizmas nebūtinai daro žmogų blogą, destruktyvų ar asocialų. Daugeliu atvejų jis daro jį racionalų trumpuoju laikotarpiu. Tačiau būtent čia slypi problema. Nihilizmas daro žmogų laikiną.
Laikinas žmogus gyvena taip, tarsi ateitis nebūtų jo atsakomybė. Jis gali būti išsilavinęs, mobilus, produktyvus ir net sąmoningas. Jis gali keliauti, vartoti, keisti gyvenamąją vietą, profesiją ar tapatybę. Tačiau jis vengia sprendimų, kurie jį pririštų prie ilgesnio nei vienas gyvenimo etapas horizonto.
Demografija šioje vietoje tampa ne moraliniu, o struktūriniu rodikliu. Vaikai nėra vartojimo sprendimas. Jie nėra gyvenimo būdo pasirinkimas ar ideologinis pareiškimas. Vaikai yra tikėjimo ateitimi aktas. Jie atsiranda tik ten, kur žmogus tiki, kad rytojus bus pakankamai prasmingas, stabilus ir vertas atsakomybės.
Todėl demografiniai procesai nėra atsitiktiniai. Jie tiesiogiai koreliuoja su tuo, ar visuomenė tiki kuo nors, kas peržengia individo gyvenimo laiką. Kai toks tikėjimas išnyksta, gimstamumas krenta net ir esant aukštam pajamų lygiui, technologiniam komfortui ar socialinėms garantijoms.
Svarbu suprasti: tai nėra laisvės perteklius. Tai nėra emancipacijos pasekmė. Tai atsakomybės objekto nebuvimas. Žmogus, kuris nebetiki nei valstybe, nei bendruomene, nei prasmingu tęstinumu, neturi pagrindo kurti ateities, kuri jį pergyventų.
Ši logika galioja ne tik šeimoms, bet ir organizacijoms. Verslai, veikiantys nihilistinėje aplinkoje, taip pat pradeda elgtis kaip laikini. Jie optimizuoja, bet neinvestuoja. Jie plečiasi, bet neįsišaknija. Jie siekia masto, bet vengia įsipareigojimų, kurie juos susietų su konkrečia ateitimi ar teritorija.
Ilgainiui tai sukuria paradoksą: sistemos tampa techniškai efektyvios, bet strategiškai trapios. Jos geba greitai reaguoti, bet nesugeba išlikti. Jos moka skaičiuoti, bet nebemoka tikėti.
Istoriškai stipriausios civilizacijos ir organizacijos visada pasižymėjo viena bendra savybe – jos planavo ilgiau nei vieną kartą. Ne todėl, kad turėjo geresnius duomenis, o todėl, kad turėjo aiškų atsakymą į klausimą, kodėl ateitis apskritai svarbi.
Todėl demografija šio straipsnio kontekste nėra socialinė tema. Ji yra strateginio valdymo indikatorius. Kai krenta gimstamumas, tai reiškia ne tik mažiau žmonių. Tai reiškia, kad sistema nebemato savęs ateityje.
O sistema, kuri nebemato savęs ateityje, neišvengiamai pradeda gyventi skolon – tiek tiesiogine, tiek civilizacine prasme.
Totalinis netikėjimas: ne skepticizmas, o antropologinė tuštuma
Šiuolaikinis netikėjimas dažnai klaidingai pristatomas kaip pažangos forma. Jis vadinamas skepticizmu, kritiniu mąstymu ar išsilaisvinimu iš „pasenusių struktūrų“. Tačiau didžioji dalis to, ką šiandien matome Vakarų civilizacijose, nėra skepticizmas. Tai totalinis ryšių nutrūkimas.
Istoriškai žmogaus tapatybę laikė trys atramos. Vertikalūs ryšiai – prasmė, transcendencija, atsakomybė prieš tai, kas aukščiau individo. Horizontalūs ryšiai – bendruomenė, šeima, tauta, institucijos. Vidiniai ryšiai – orumas, pareiga, asmeninė atsakomybė. Kai šios trys atramos veikia kartu, žmogus gali būti laisvas ir kartu įsipareigojęs.
Nihilizmas šias atramas išardo ne konfrontuodamas, o ištuštindamas. Vertikalūs ryšiai tampa „asmeniniu pasirinkimu“, neturinčiu struktūrinės reikšmės. Horizontalūs ryšiai redukuojami iki laikinų tinklų, kuriuos galima bet kada pakeisti. Vidiniai ryšiai praranda svorį, nes pareiga be prasmės suvokiama kaip našta, o ne kaip vertė.
Rezultatas – žmogus, kuris formaliai turi daugiau laisvės nei bet kada anksčiau, bet faktiškai neturi, kam būti atsakingas. Jis nebėra nei pilietis, nei bendruomenės narys, nei ateities kūrėjas. Jis tampa laikinu vartotoju savo paties gyvenime.
Šioje būsenoje sprendimai neišvengiamai trumpėja. Jei nėra aukštesnės prasmės, nebelieka priežasties aukoti dabartį. Jei nėra bendruomenės, nebelieka kam perduoti rezultatų. Jei nėra vidinės pareigos, nebelieka motyvo laikytis įsipareigojimų, kai jie tampa nepatogūs.
Verslo ir strateginio valdymo kontekste tai pasireiškia labai aiškiai. Vadovai vis rečiau jaučiasi atsakingi už institucijas, kurias kuria. Jie atsakingi už rezultatus, bet ne už pasekmes. Už rodiklius, bet ne už tęstinumą. Organizacijos tampa funkcijomis, o ne bendruomenėmis, kuriose formuojasi ilgalaikė atsakomybė.
Ši antropologinė tuštuma taip pat paaiškina, kodėl daugelis šiuolaikinių sistemų tampa itin jautrios krizei. Kai nelieka vidinių atramų, bet koks sukrėtimas – ekonominis, politinis ar kultūrinis – iš karto sukelia dezorientaciją. Nėra į ką atsiremti, nes visos atramos buvo sąmoningai išardytos kaip „neefektyvios“.
Svarbu suprasti: čia nekalbama apie grįžimą prie praeities ar nostalgiją senoms formoms. Kalbama apie struktūrinę būtinybę. Be vertikalių, horizontalių ir vidinių ryšių civilizacijos gali funkcionuoti tik trumpą laiką. Ilgainiui jos pradeda byrėti iš vidaus, net jei išorėje vis dar atrodo stabilios.
Būtent todėl totalinis netikėjimas yra pavojingesnis už bet kokią klaidingą ideologiją. Klaidinga ideologija vis dar kuria ryšius ir įsipareigojimus. Totalinis netikėjimas nekuria nieko. Jis palieka tik tuštumą, kurią vėliau užpildo arba chaosas, arba jėga.
Absurdas ir „niekybės garbinimas“ kaip kasdienė norma
Kai iš civilizacijos centro pašalinama prasmė, tuštuma ilgai nelieka tuščia. Ji užsipildo ne nauja ideologija, o absurdu. Ne tragišku, ne herojišku, o kasdieniu, cirkuliuojančiu absurdu, kuris tampa normalizuota realybės forma.
Šioje būsenoje pasaulis nebėra suvokiamas kaip rimtas. Faktai tampa interpretuojami, tapatybės – pasirenkamos, net biologija ar istorija gali būti perrašomos kaip „naratyvai“. Tai nereiškia sąmoningo melo. Tai reiškia, kad nebėra nieko, kas turėtų galutinį svorį.
Absurdas tampa patogia būsena nihilistinėje aplinkoje, nes jis leidžia išvengti atsakomybės. Jei viskas yra žaidimas, tuomet sprendimai neturi ilgalaikių pasekmių. Jei viskas yra diskusija, niekas neturi būti užbaigta. Jei viskas yra „procesas“, niekas neturi rezultato.
Kasdienėje kultūroje tai pasireiškia per nuolatinį ironijos, relativizmo ir distancijos naudojimą. Rimti klausimai apie ateitį, tęstinumą ar atsakomybę dažnai atmetami kaip pernelyg „sunkūs“, „pernelyg rimti“ ar net pavojingi. Vietoje jų siūlomas lengvumas, lankstumas ir nuolatinis pasirinkimo atidėjimas.
Šioje vietoje labai aiškiai išryškėja įtampa tarp nihilizmo ir ateities kūrimo. Ateitis reikalauja realybės. Ji reikalauja sprendimų, kurie yra negrįžtami. Ji reikalauja įsipareigojimų, kurių negalima bet kada atšaukti ar perinterpretuoti. Absurdas šių dalykų netoleruoja, nes jie per daug galutiniai.
Todėl vaikai nihilistinėje kultūroje tampa problema. Ne ekonomine, ne socialine, o egzistencine. Vaikas įkūnija realybę, kuri negali būti „žaidžiama“. Jis reikalauja laiko, aukos ir atsakomybės ilgesnės nei vienas gyvenimo etapas. Nihilistinis pasaulis, kuriame viskas turi likti atvira, tokio sprendimo vengia.
Verslo ir strateginio valdymo kontekste absurdas pasireiškia per nuolatinį „pivotavimo“ kultą. Strategijos tampa laikinos, struktūros – sąlyginės, o sprendimai – nuolat atidedami. Organizacijos mokosi greitai prisitaikyti, bet nebemoka įsipareigoti. Tai sukuria iliuziją apie lankstumą, bet ilgainiui silpnina gebėjimą kurti ilgalaikę vertę.
Svarbu pabrėžti: absurdas nėra kūrybiškumo priešingybė. Tačiau kūryba be realybės ribų virsta triukšmu. Kai viskas gali būti bet kuo, galiausiai niekas nebėra niekuo. Tai galioja ir kultūrai, ir ekonomikai, ir strategijai.
Civilizacijos, kurios per ilgai gyvena absurdo režime, pradeda prarasti orientyrus. Jos gali generuoti begalinį turinio, produktų ir pasirinkimų kiekį, bet jos nebesugeba atsakyti į paprastą klausimą: ką iš tikrųjų verta tęsti.
Ir kai nebelieka atsakymo į šį klausimą, atsiranda kitas, daug pavojingesnis etapas – poreikis ieškoti prasmės per griovimą.
Menas kaip diagnozė: „sub-žmogus“ vietoje herojaus
Kultūra ir menas retai kuria civilizacinius lūžius. Daug dažniau jie juos užfiksuoja. Menas tampa ne priežastimi, o indikatoriumi – vieta, kurioje pasąmoniniai visuomenės įsitikinimai pasirodo anksčiau nei politikoje ar ekonomikoje.
Šiuolaikiniame mene beveik nebeliko herojaus. Ne kaip estetinės figūros, o kaip žmogaus, turinčio kryptį, tęstinumą ir atsakomybę. Vietoje jo dominuoja fragmentuotas, sužalotas, neišbaigtas kūnas. Ne todėl, kad menininkai nekenčia žmogaus, o todėl, kad civilizacija pati nebemato žmogaus kaip pilnos, tęstinės būtybės.
Tokie kūrėjai kaip Alberto Giacometti ar Francis Bacon nėra nihilizmo propagandistai. Jie veikia kaip diagnostai. Jų darbuose žmogus nebėra herojus, kuris juda į ateitį. Jis tampa figūra, įstrigusia egzistencinėje būsenoje – nei čia, nei ten, nei pilnas, nei sunaikintas.
Šis vaizdinys nėra atsitiktinis. Jis atitinka visuomenę, kuri prarado tikėjimą tęstinumu. Kai ateitis nebelaikoma realia, žmogus nebegali būti vaizduojamas kaip tas, kuris ją kuria. Jis tampa momentine būsena, fragmentu, reakcija, o ne projektu.
Svarbu tai suprasti be moralinio vertinimo. Šiuolaikinis menas nėra „blogas“. Jis tiesiog atspindi pasaulį, kuriame ateitis nebeįsivaizduojama kaip struktūruotas tęsinys. Kai žmogus suvokiamas kaip mutacija ar eksperimentas, vaikas nebeatrodo kaip natūralus tęstinumas. Jis tampa rizika, našta arba net grėsme stabiliai, bet tuščiai dabarties būsenai.
Šis požiūris persikelia ir į organizacijas. Verslo kultūroje vis rečiau kuriami „instituciniai herojai“ – žmonės ar struktūros, kurios atlaiko laiką. Vietoje to kuriamos laikinos personos, laikini vaidmenys, laikini projektai. Viskas gali būti pakeista, perbrėžta, perpozicionuota. Tai suteikia lankstumo, bet atima istorinį svorį.
Kai nėra herojaus, nėra ir istorijos. Yra tik epizodai. Kai nėra istorijos, nėra ir pareigos ją tęsti. Tai galioja tiek kultūrai, tiek verslui, tiek valstybei. Sistema gali funkcionuoti be herojaus, bet ji negali išlikti.
Būtent čia menas tampa ne estetiniu, o strateginiu signalu. Civilizacija, kuri nebesugeba įsivaizduoti pilno žmogaus, anksčiau ar vėliau nebesugebės įsivaizduoti ir ateities, kurioje tas žmogus gyvena, kuria ir perduoda.
Ir kai ateitis nebeįsivaizduojama, prasideda kitas etapas – ne pasyvus nihilizmas, o aktyvus griovimas, kuriame prasmė bandoma atkurti per destrukciją.
Agresyvus nihilizmas: kai griovimas tampa karjera
Iki šiol aprašytos nihilizmo formos daugiausia buvo pasyvios. Jos trumpino sprendimų horizontą, silpnino atsakomybės jausmą, ardė tęstinumą. Tačiau tam tikrame taške nihilizmas nustoja būti būsena ir tampa veikimo strategija.
Agresyvus nihilizmas atsiranda tada, kai žmogus ar grupė nebeturi nieko, kas juos pririštų prie ateities. Kai nelieka nei vertikalios prasmės, nei bendruomenės, nei vidinės pareigos, griovimas tampa racionaliu pasirinkimu. Jei rytojus neturi vertės, nėra ir priežasties jį saugoti.
Istoriškai šis modelis nėra naujas. Tokios figūros kaip Michailas Bakuninas ar Che Guevara dažnai romantizuojamos kaip kovos su neteisybe simboliai. Tačiau strategiškai jos įkūnija kitą archetipą – žmogų, kuriam griovimas tampa savarankiška verte, nes nėra aiškios, įsipareigojančios ateities vizijos.
Šiuolaikiniame pasaulyje agresyvus nihilizmas įgauna naujas formas. Jis nebūtinai pasireiškia ideologiniais manifestais. Dažnai jis veikia per cinizmą, per norą „sudeginti sistemą“, per profesinę destrukciją, kurioje griaunama ne tam, kad būtų sukurta kažkas tvaraus, o tam, kad būtų paneigta bet kokia tvarka.
Svarbu suprasti, kad pavojingiausi nihilistai nėra tie, kurie abejoja. Pavojingiausi yra tie, kuriems neberūpi net jų pačių pasekmės. Tokiose būsenose griovimas tampa ne emociniu, o racionaliu pasirinkimu – būdu įgyti kontrolės iliuziją pasaulyje, kuris atrodo beprasmiškas.
Verslo ir strateginio valdymo kontekste agresyvus nihilizmas pasireiškia kaip trumpalaikis pelnas bet kokia kaina, reputacijos deginimas, institucijų ardymas iš vidaus. Kai organizacijų lyderiai nebemato savęs ateityje, jie neturi paskatų saugoti sistemų, kurias valdo. Tokios organizacijos gali būti labai efektyvios trumpuoju laikotarpiu, bet jos palieka po savęs tuštumą.
Agresyvus nihilizmas nėra anomalija. Jis yra loginė pabaiga pasaulio, kuriame per ilgai buvo ignoruojamas klausimas „kam visa tai?“.
Vienintelė ilgalaikė jėga – tikėjimas (bet koks, kuris kuria ateitį)
Istorinė patirtis rodo paprastą, bet nepatogią tiesą: civilizacijos, valstybės ir organizacijos išlieka ne todėl, kad jos visada teisios, efektyvios ar technologiškai pažangios. Jos išlieka todėl, kad kažkuo tiki.
Svarbu pabrėžti – kalbama ne apie vieną „teisingą“ tikėjimo formą. Tai gali būti tikėjimas Dievu, valstybe, misija, bendruomene ar aiškia istorine kryptimi. Skirtumas tarp išliekančių ir žlungančių sistemų slypi ne moralėje, o gebėjime prisiimti atsakomybę už rytojų.
Tikėjimas sukuria tai, ko negali sukurti jokia optimizacija – ilgą laiko horizontą. Jis leidžia priimti sprendimus, kurie trumpuoju laikotarpiu atrodo neefektyvūs, bet ilguoju sukuria tęstinumą. Būtent todėl tikinčios bendruomenės planuoja kartoms, o ne ciklams.
Verslo strategijoje tai pasireiškia labai konkrečiai. Ilgaamžės įmonės beveik visada turi aiškią vidinę ideologiją. Ne šūkių lygmenyje, o sprendimų logikoje. Jos investuoja į žmones, struktūras ir reputaciją net tada, kai tai neatsiperka iš karto. Ne todėl, kad jos nemoka skaičiuoti, o todėl, kad jos tiki ateitimi, kurioje pačios dalyvaus.
Demografija šiame kontekste tampa ne socialine, o strategine kategorija. Ji rodo, ar sistema tiki savo tęstinumu. Kai tikėjimas nyksta, nyksta ir noras perduoti pasaulį kitai kartai. Kai tikėjimas grįžta, atsiranda ir planavimas, ir atsakomybė, ir vaikai.
Todėl galima formuluoti aiškią išvadą: nihilizmas niekada nesukuria ateities. Jis gali išlaisvinti nuo iliuzijų, bet jis nesugeba pasiūlyti struktūros, kuri išliktų. Ateitį kuria tik tie, kurie prisiima riziką tikėti.
Išvada: strateginis klausimas, kurio nebegalima atidėlioti
Šis straipsnis nėra kvietimas grįžti į praeitį ar pasirinkti vieną ideologiją vietoje kitos. Tai kvietimas pripažinti realybę: be tikėjimo ateitimi neįmanomas nei tvarus verslas, nei tvari civilizacija.
Europos Sąjunga, Jungtinės Valstijos ir Rusija šiandien susiduria ne tik su ekonominiais ar geopolitiniais iššūkiais. Jos susiduria su gilesne problema – negebėjimu atsakyti, kodėl rytojus turėtų būti svarbus labiau nei šiandiena.
Verslo savininkams ir vadovams tai yra ne filosofinis, o praktinis klausimas. Ar jūsų strategija skirta tik išgyventi artimiausią ciklą, ar kurti struktūrą, kuri pergyvens jus pačius? Ar jūs valdote turtą, ar statote instituciją?
Nihilizmas visada siūlo lengvą kelią – niekuo netikėti ir niekam neįsipareigoti. Tačiau istorija rodo, kad ilgainiui tai yra pats brangiausias pasirinkimas.
Nes ateitį visada paveldi tie, kurie buvo pasirengę ja patikėti.
Kas toliau?
Tik 1 iš 10 įmonių, bandančių daryti plėtrą, pasiekia tvarių rezultatų be išorinių ekspertų pagalbos.
Kodėl?
Trūksta aiškumo, kaip daryti plėtrą.
Trūksta plėtrai reikalingo personalo.
Trūksta tvarkos versle.
Sprendimas?
👉 Į jūsų verslą ateina mūsų branduolys – strategai, laikini vadovai, plėtros profesionalai ir kiti įgyvendintojai, kurie perima atsakomybę už sutartą rezultatą versle.
Tai nėra „dar viena teorinė konsultacija“.
💡 Mes padedame sukurti aiškią strategiją ir įgyvendinti ją kartu su jūsų komanda.
📩 Norite įvertinti galimybę įeiti į naują rinką? Parašykite mums augustinas@rotomskis.lt – pradėkime nuo pokalbio.
Iki pasimatymo viršūnėje!
