Pasaulio žiniasklaidą apskriejo vaizdai – amerikiečių šarvuočiai, skirti kovai, kuri tikėtina niekada neįvyks, nugrimzdo į pelkę. Simboliška? Galbūt. Bet mums, lietuviams, tai daugiau nei simbolis. Tai – įspėjimas.
Kai didžiųjų valstybių strategijos pradeda klibėti, kai karinės technikos svoris tampa nepakeliamas net žemei, ant kurios ji važiuoja – mažoms valstybėms laikas susimąstyti. Ar norime būti tie, kurie stovi šalia, kai skęsta sąjungininkų technika, ar tie, kurie rūpinasi savo pamatais, savo žeme ir savo ateitimi?
Nes karas visada prasideda nuo iliuzijos – kad kova reikalinga, kad ją laimėsim, kad būsime apginti. Tačiau Lietuvai reikia ne iliuzijų, o išminties. Reikia drąsos būti savarankiškai. Drąsos pasirūpinti savo saugumu – ne per ginkluotę, o per supratimą, kad žaidžiant svetimus žaidimus dažniausiai pralaimi tie, kurie patys nekūrė taisyklių.
Sprendimas jau priimtas
Būkime atviri – sprendimai dėl Lietuvos, kaip geopolitinės kortelės, buvo priimti jau seniai. Mes galime būti tik figūra ant lentos, jei patys sau neleisime tapti žaidėjais. Ir šiandien svarbiausias klausimas yra ne „su kuo mes?“ – bet „kaip mes norime gyventi toliau?“
Ar tikime, kad mūsų ateitis priklauso nuo to, kas laimės kitų šalių rinkimus?
Ar manome, kad mūsų saugumas ateina iš išorės, o ne iš vidaus sutelktumo, strategijos ir aiškaus kelio?
Ar esame pasirengę už savo pasirinkimus atsakyti patys, ar vis dar laukiame nurodymų iš didžiųjų salių, kuriose mūsų balsas – tik fonas?
Laikas sustoti
Šarvuočiai skęsta. Ir tai nėra tik metalo grimzdimas į pelkę – tai signalas. Kad bet kokia galia, net ir stipriausia, gali pasiekti ribą, kai pradeda traukti žemyn.
Mums nereikia skęsti kartu. Mums reikia statyti tiltus, kurti saugius kelius – ne į svetimus karus, o į savo žmonių gerovę. Į saugumą, kuris kyla iš išminties, taikos, pasiruošimo ir stiprios valios likti savimi.
Tai ne pasitraukimas. Tai ne neutralumas. Tai – atsakomybė.
Mes jau nebe vaikai
Užteks būti mažaisiais broliais. Užteks sėdėti ant didžiųjų kelių bortų ir laukti, kol mus paveš. Turime savą kryptį, savą žemę, savą širdį. Ir tai šiandien svarbiau nei bet kada.
Šiandien Lietuvai reikia ne daugiau ginklų. Jai reikia daugiau tiesos. Daugiau aiškumo. Daugiau drąsos pasakyti: „Mes jau žinome, kas esame – ir tuo pasirūpinsime patys.“
Iki pasimatymo viršūnėje!
