Ar jūsų strategija iš tikrųjų yra strategija – ar tik puošni kalba be krypties?
Dauguma įmonių teigia turinčios „strategiją“. Jos turi planus, lenteles, PowerPoint‘us ir net plakatus ant sienų su vizija ir misija. Tačiau realybė dažnai liūdnesnė – strategija tampa tik skambiu žodžiu, o ne veiksmų gairėmis. Priežastis paprasta: tai ne strategija. Tai – ketinimų sąrašas, tuščia kalba arba painiava tarp tikslų ir veiksmų. Šiame straipsnyje apžvelgsime keturias dažniausias blogos strategijos klaidas, kurios naikina įmonių augimo potencialą.
Pirma – tuščiažodžiavimas. Viena didžiausių blogos strategijos nuodėmių – gražiai skambanti, bet nieko nepasakanti kalba. Kai strategijoje dominuoja žodžiai kaip „lyderystė“, „inovacijos“, „vertės kūrimas“ ar „dinamiška plėtra“, bet jie nėra susieti su jokiais realiais veiksmais ar kontekstu – tai ne strategija, o žodžių migla. Tokia kalba sukuria iliuziją, kad viskas apgalvota, bet realybėje neatsako į jokį esminį klausimą. Blogiausia, kad šie žodžiai skamba gerai ne tik vadovybei, bet ir darbuotojams – ir visi patiki, jog kažkas tikrai vyksta. Deja, vyksta tik saviapgaulė.
Antra – nesugebėjimas įvardyti tikrojo iššūkio. Strategija prasideda nuo diagnozės. Jei nežinome, kokia problema mus stabdo, negalime sukurti sprendimo. Tačiau daugelis vadovų vengia konfrontacijos su tikrove – jie bijo įvardyti, kur yra silpnos vietos, kur pralaimima konkurencinė kova, kas iš tiesų neveikia. Dėl to strategija lieka paviršutiniška. Ji sprendžia ne tikras problemas, o tas, kurios yra patogesnės ar gražiau atrodo ataskaitose. Tai – tiesiausias kelias į stagnaciją.
Trečia – tikslų painiojimas su strategija. „Norime padidinti pajamas 20 %“, „siekiame tapti lyderiais regione“, „planuojame augti pelningai“ – tai ne strategija. Tai tikslai. Strategija turi atsakyti ne į klausimą „ko mes norime?“, bet „kaip mes tai pasieksime?“. Ji turi apibrėžti, kokiu keliu eisime, kokius sprendimus priimsime, ką aukosime, kokį konkurencinį pranašumą kursime. Tikslų deklaravimas be veikimo modelio tėra norų sąrašas, neturintis jokios praktinės vertės.
Ketvirta – ilgas užduočių sąrašas. Net kai organizacijos bando konkretizuoti veiksmus, dažnai tai daro per daug plačiai, be prioritetų arba su visiškai nerealistiškais siekiais. Kai strateginiame plane atsiranda dešimtys tikslų, kurie prieštarauja vienas kitam arba yra neįgyvendinami esamais resursais, planas tampa vadinamuoju „šunų puota“. Kita klaida – „mėlynojo dangaus“ tipo tikslai, kurie atrodo įkvepiantys, bet neturi jokios atramos realybėje. Tokie strateginiai siekiai neteikia nei aiškumo, nei veiksmų krypties. Rezultatas – chaosas arba paralyžius.
Tad kaip atpažinti tikrą strategiją? Ji nėra tuščia kalba. Ji prasideda nuo atviros problemos diagnozės. Ji aiškiai nubrėžia kelią, kaip įveikti kliūtis. Ji remiasi sprendimais, ne norais. Ir galiausiai – ji nesiūlo visko iš karto, o pasirenka kryptį, kuri turi didžiausią potencialą sukurti konkurencinį pranašumą.
Tikra strategija reikalauja drąsos – pasakyti tiesą apie save, pasirinkti nepopuliarius sprendimus, atsisakyti gražių, bet tuščių deklaracijų. Ji yra ne apie tai, ką norime pasiekti, o apie tai, kaip ketiname laimėti.
Iki pasimatymo viršūnėje!
