Vienas didžiausių mitų verslo pasaulyje – kad strategija ir planas yra tas pats. Daugelis įmonių vadovų ir valdybų strategiją sutapatina su planavimo procesu, todėl jų „strategijos dokumentai“ tampa biudžeto priedais, o ne realiais pasirinkimais dėl konkurencinio pranašumo.
Strategija ≠ planas.
Planavimas atsako į klausimą: „Kaip įgyvendinsime tai, ką jau pasirinkome?“
Strategija turi atsakyti į visai kitą klausimą: „Kokį kelią pasirinksime, kad laimėtume?“
Kitaip tariant, strategija yra pasirinkimų visuma esant neapibrėžtumui, o ne „Excel“ lentelė su tikslų projekcija.
Kodėl tai pavojinga?
Kai strategija supainiojama su planavimu:
- Įmonės pradeda koncentruotis į tikslus, skaičius ir KPI, bet ne į rinkos realijas.
- Vadovai praranda gebėjimą priimti drąsius pasirinkimus, nes planai privalo būti „įgyvendinami“.
- Vadyba tampa reaktyvi – susitelkia į biudžeto vykdymą, o ne į konkurencinės pozicijos stiprinimą.
Rezultatas? Strategija virsta dar viena „PowerPoint“ prezentacija, o ne įrankiu, kuris iš tikrųjų nulemia, kur įmonė laimės ar pralaimės.
Tikra strategija apima daugiau
Norint atskirti tikrą strategiją nuo planavimo, verta prisiminti keturis kertinius elementus:
- Aiškūs pasirinkimai – kur konkuruosime ir kaip laimėsime.
- Hipotezės – ką reikės padaryti, kad pasirinktą kelią paverstume realybe.
- Rizikų pripažinimas – strategija visada susijusi su neapibrėžtumu, o ne su garantuotais rezultatais.
- Lankstumas – strategija turi vystytis ir prisitaikyti, o ne būti vienkartinis planavimo ciklo dokumentas.
Neapibrėžtumas – ne priešas
Svarbiausia – nebijoti neapibrėžtumo. Tikra strategija gimsta tada, kai vadovai priima sprendimus, kurie ne iki galo prognozuojami ir nebūtinai „sutalpinami į biudžetą“.
Tai gali būti naujo produkto kūrimas, naujos rinkos pasirinkimas, verslo modelio pokytis.
Tokie sprendimai negali būti suplanuoti kaip įprastos veiklos tęstinumas – jie reikalauja strateginės intuicijos ir drąsos.
Išvados
Norėdamos kurti tikrą vertę per strategiją, įmonės turi atskirti strateginį mąstymą nuo veiklos planavimo.
Strategija – tai ne „gražūs skaičiai“, o kryptis. Ne projekcija, o pasirinkimas. Ne stabilumas, o gebėjimas išdrįsti.
Todėl klausimas, kurį turėtų kelti kiekviena vadovų komanda, yra ne „ką planuosime kitais metais?“, o „kur turime žaisti ir kaip laimėsime šiame žaidime?“
Tik tada strategija tampa jėga, o ne dar vienu biudžeto priedu.
Iki pasimatymo viršūnėje!
