Kinijos automobilių pramonė šiandien – milžinas. Ji gamina ir parduoda daugiau automobilių nei visa Europa kartu sudėjus. Tai ne atsitiktinumas ir ne vien pigios darbo jėgos rezultatas. Tai – nuoseklios, kartais griežtos, bet strategiškai aiškios politikos ir sisteminio mąstymo pasekmė.
Kokios strategijos pavertė Kiniją pasaulio automobilių fabriku? Štai pagrindinės pamokos, kurios verta pamąstyti kiekvienam verslui ir politikos formuotojui:
1. Stipri vidinė konkurencija
Kinijos automobilių rinka nuo pat pradžių buvo labai konkurencinga. Dešimtys gamintojų nuolat varžėsi dėl kainos ir kokybės, skatino inovacijas ir mažino kainas. Europa tuo tarpu dažnai saugojo „zombinius“ gamintojus per subsidijas, stabdydama natūralią sektoriaus atsinaujinimo dinamiką.
2. Sveikas protekcionizmas
Kinija aktyviai gynė savo rinką, ribodama pigesnių importinių automobilių invaziją. Tai suteikė vietiniams gamintojams laiko augti, tobulėti ir tapti konkurencingais. Europoje rinkos apsauga dažnai buvo traktuojama kaip politinė nuodėmė, leidžiant rinką užkariauti trečiųjų šalių produkcijai.
3. Valiutos manipulacija
Kinija ilgą laiką sąmoningai laikė savo valiutą nuvertintą. Tai padarė eksportą pigesnį ir labiau patrauklų užsienio rinkoms. Europa neturėjo (arba nenorėjo turėti) panašių svertų.
4. Fokusas į masines rinkas
Kinija anksti suprato, kad mastas yra galia. Vietoj vien tik premium segmentų jie koncentravosi į masinę rinką – didelius kiekius, didelius pajėgumus ir kapitalo kaupimą. Europoje daugelis gamintojų ilgai buvo užsidarę prabangių automobilių burbule.
5. Didesnės investicijos į R&D
Kinija sistemingai investavo daugiau į tyrimus ir plėtrą nei Europa. Tai pagreitino naujų produktų kūrimą, baterijų ir elektromobilių technologijų vystymą bei kainų mažėjimą.
6. Tiekimo grandinės kontrolė
Kinijos gamintojai dažnai patys valdo visą tiekimo grandinę – nuo baterijų iki puslaidininkių. Tai leidžia mažinti kaštus, užtikrinti tiekimo saugumą ir greitai diegti naujoves. Europoje tokia vertikali integracija retai skatinama.
7. Infrastruktūros subsidijos
Kinija neapsiribojo vien gamybos subsidijomis. Ji aktyviai investavo į elektromobilių registracijos kvotas, įkrovimo tinklų kūrimą ir vidaus rinkos skatinimą. Europoje daug šių subsidijų buvo apkarpyta.
8. Lankstesnis reguliavimas
Kinijos rinkos taisyklės dažnai buvo lankstesnės, draugiškesnės naujiems gamintojams. Europoje inovatoriai susiduria su didžiuliais reguliaciniais ir biurokratiniais barjerais, kurie gina status quo.
9. Technologinė ekosistema
Kinijoje elektromobilių ir transporto skaitmenizacijos ekosistema – glaudžiai bendradarbiaujančių įmonių tinklas. Europoje ekosistemos labiau fragmentuotos, o senieji karteliai dažnai spaudžia mažesnius inovatorius.
10. Globali orientacija
Kinijos gamintojai projektuoja automobilius galvodami apie užsienio rinkas – Afriką, Pietryčių Aziją, Lotynų Ameriką – kur kainų jautrumas labai aukštas. Europiečiai ilgai liko orientuoti į uždarą ir brangią vidaus rinką.
Ką visa tai mums sako?
Kad konkurencingumas neatsiranda vien iš gero noro ar sunkaus darbo. Laimi strategijos ir sistemos: aiškios investicijos, taisyklės, infrastruktūra ir rinkos apsauga. O ne sunkus darbas ar tikėjimas savimi.
Kiekvienas verslas, kiekviena valstybė turi apsispręsti – ar mes pasikliausime abstrakčiu tikėjimu, jog viskas išsispręs per atkaklumą ir geranoriškumą, ar kursime sąmoningą, nuoseklią konkurencingumo politiką.
Iki pasimatymo viršūnėje!
