Lietuviško verslo savininko sąmonėje iki šiol giliai įsišaknijęs darboterapijos fenomenas – dirbti dėl darbo, kaupti veiklą be krypties, užsiimti užduotimis be strategijos. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip atsakomybės, pareigos, net moralinio pranašumo ženklas. Tačiau po šia išorine drausme dažnai slypi ne produktyvumas, o neišgydytos kolektyvinės žaizdos.
Mes tai vadiname darboterapijos sindromu – kai darbas tampa savotiška savininko sielos anestetika, būdas išvengti konfrontacijos su savimi, su nesėkmėmis, su realybe, kurios negalėjome kontroliuoti. Tokia būsena nepastebimai ištrina ribą tarp gyvenimo ir veiklos, tarp strategijos ir šurmulio, tarp lyderystės ir vidinės savicenzūros.
Iš kur tai ateina?
Nors viešai apie tai beveik nekalbama, verslo savininkų sąmonėje šis elgesio modelis dažnai gimė iš:
- skausmingos patirties su korupcija,
- susidūrimo su neteisybe ar valstybės nekompetencija,
- valios sutrikimo kritinėse verslo situacijose,
- išdavysčių, dėl kurių buvo prarastas pasitikėjimas žmonėmis.
Ką darai, kai nebegali pasikliauti sistema, rinka ar net artimiausia aplinka? Tu pasikliauji tik vienu dalyku – darbu. Jis tampa šarvu, rutina – skydu, o veikla – būdu pamiršti, kad nesi ten, kur kadaise tikėjaisi būti.
Tačiau ką tai kainuoja?
Darboterapija yra moderni vergovės forma. Ji pavagia gyvenimą ir apsimeta sąžiningu darbu. Ji trukdo kurti – nes pervargęs žmogus negali būti kūrėjas. Ji neleidžia strateguoti – nes kiekviena minutė išnaudojama gesinti gaisrams. Ji gniuždo verslą – nes vietoj to, kad augtume, mes tiesiog bėgame iš praeities, vilkėdami sėkmingo žmogaus kostiumą.
Kaip tai pakeisti?
Pirmas žingsnis – drąsa pripažinti, kad taip gyvename. Ne tik vienas ar du verslai. Kaip tauta, kaip karta, kuri išgyveno transformacijas, krizę, nepasitikėjimą. Antras – naujas pasirinkimas: ne dirbti daugiau, o dirbti prasmingiau. Ne kabintis į kontrolę, o mokytis paleisti. Ne slėpti skausmą darbu, o išdrįsti kurti gyvenimą, kuriame darbas yra priemonė, o ne tikslas.
Kodėl tai svarbu dabar?
Lietuvos verslas bręsta. Kylame į tarptautinę areną, kuri nebeatleidžia neefektyvumo, improvizacijos ir emocinių žaizdų vadovavimo centre. Jei norime augti – turime išsilaisvinti iš darboterapijos mentaliteto.
Nes verslas nėra tik darbas.
Tai – mūsų laisvės forma.
Ir kol gyvensime tarsi gyvenimas būtų laikina pertrauka tarp užduočių – tol neturėsime tikros galios.
RJV principas šioje situacijoje aiškus:
Nustok dirbti tik tam, kad dirbtum. Pradėk veikti tam, kad kurtum.
Iki pasimatymo viršūnėje!
